Naujienos / Archyvas

             Spalio 31 d. popietę socialinės akcijos „Uždek atminimo žvakelę“, dalyviai rinkosi į Papilės S. Daukanto muziejų. Prie arbatos puodelio akcijos dalyviai dalinosi ką tik įvykusios akcijos įspūdžiais bei išklausė Gretos Rimkutės paruoštą pranešimą (pridedamas) apie Vėlinių tradicijas, prisiminė amžinybėn išėjusius krašto žmones.

            Akcija organizuota įgyvendinant projektą „Išgirdau – užmiršau, pamačiau – įsiminiau, padariau – išmokau“, finansuojamą Akmenės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros, jaunimo reikalų ir sporto paslaugų programos lėšomis.

             Papilės miestelio bendruomenės informacija

Vėlinių papročiai

            Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Gamta tokia liūdna, medžiai, pabėrę lapus, tiesia nuogas šakas į dangų… Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Bėgant laikui, įvairūs žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą laikotarpį tikėta, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų.

            Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Lietuviai spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje švęsdavo didelę šventę, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas darbu sujungia kartas. Drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos.

            Kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Vėliau Vėlinės pradėtos švęsti namie. Išėjusiesiems iš šio pasaulio kūrendavo pirtį, o po pirties vėles kviesdavosi į vaišes. Ant stalo pridėdavo įvairiausių valgių ir gėrimų. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai palaipsniui nyko, nors stačiatikių kapinėse ir šiandien dar galima pamatyti ant kapų paliktus valgius, gėrimų taureles.

            Žemaičiuose pagal pagonišką tradiciją buvo švenčiamos Ilgės. Jas pradėdavo švęsti maždaug Visų Šventųjų dieną. Ilgių metu kelias savaites geriamas alus, minimi mirusieji, o pagonybės metu per šią šventę garbintas Perkūnas. Pagonys tikėjo esant Velioną – vėlių dievą, kuriam buvo aukojamos aukos, kai maitinti mirusieji. Trečiąją dieną po Ilgių merginos garbino dievą Vaižgantą, kad iš jo malonės turėtų pakankamai linų ir kanapių. Pagoniškos mirusių pagerbimo apeigos buvo gana lengvai integruotos į krikščioniškąją tradiciją, o tai padaryti leido tikėjimas vėlių nemirtingumu. Tiesa, pakito simbolinės formos: maistą vėlėms kapinėse pakeitė žvakutės.

             Dažnai žmonės neskiria Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bet per Visų Šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją.

             Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įtraukė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Turbūt manyta taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje?

             O Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo aukojamos šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų Kliuni (Cluny) vienuolyne Prancūzijoje. Paminėti mirusiuosius po Visų Šventųjų dienos, išreiškiančios krikščioniškuosius idealus, labai simboliška, – tuo paryškinama žmogaus būties šiame pasaulyje prasmė.

            Vėlinių išvakares puošiame kapus įvairiomis gėlėmis, uždegame žvakutes, meldžiamės. Tačiau retas iš mūsų pagalvojame, kodėl taip darome. Šiandieninėje visuomenėje kapų puošybą suvokiame kaip estetinį pasigrožėjimą, uždegdami žvakes paliekame dalelę savęs, suteikiame gyvybingumo ir šilumos. Anksčiau ant kapo pasodindavo medį – vyrams ąžuolą, moterims – liepą ar ievą. Buvo tikima, kad į kapinių medžius bei gėles pereinančios gyventi mirusiųjų vėlės, dėl to jokios augmenijos nuo kapų neliesdavo.

             Per adventą niekas nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Tikėta, kad tada kirstų malkų liepsna galinti su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. Suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios, jos vaitojančios naktimis.

             Šiandien mirtį suvokiame kaip netektį, o mūsų protėviai dažniau ją suprato kaip naują gyvenimo etapą.

             Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių prabočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant? Tačiau iki XIX amžiaus pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau kartais kapinėse kūrendavo bendrą laužą, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Tai, kas degdavo, virsdavo šiluma ir šviesa, tarsi primindavo protėvių apeigas – seno naikinimą ir naujo gimimą. Ugnis nuo neatmenamų laikų lydėjo žmogų, ji – svarbiausias daugelio švenčių, ritualų momentas. Nuo seno manyta, kad ji nušviečia kelią amžinoje tamsoje klaidžiojančioms vėlėms, parodo jį į dangų, taip pat simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžinąjį ryšį.

             Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakelių. 1880 metais Akmens kaime (Varėnos r.) kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greit šis paprotys paplito visoje Lietuvoje.

             Mūsų tolimų protėvių laidosenoje atsispindi sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra ir jos raida. Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu mirusiajam jaučiama ir prietaringa baimė. Paminklas – mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Štai kodėl kaimo kapinaitės būtinai aptveriamos akmenimis, yra varteliai, kurie privalo būti užverti.

Papilės kapinėse ilsisi garsūs kraštiečiai

             Šiandien mes lankomės kapinėsi ir pagal šiandieninius papročius pagerbiame mirusiuosius. Papilės kapinėse yra atgulęs ne vienas savo darbais gimtajam kraštui nusipelnęs žmogus, tad, kaip ir dera artėjant Vėlinėms, verta prisiminti jų nuveiktus darbus.

            Vienas iš žymių Papilės krašto žmonių – gydytojas Kazys Narščius (1924–2013). Jis gimė ir augo Papilėje. Po gimnazijos pakliuvo tiesiai į Antrojo pasaulinio karo sūkūrį, kovėsi lietuvių rinktinės gretose, kuri deja negalėjo pasipriešinti Raudonosios armijos jėgai. Tada K. Narščius pasirinko emigranto dalią – iš pradžių atsidūrė Vokietijoje, vėliau Italijoje. Čia jis studijavo mediciną, užsiėmė kultūrine veikla. 1949 m. K. Narščius persikelė į JAV. Teko nutraukti medicinos studijas, kurias tik po daugelio metų 1961 m. pavyko baigti. Stiprėjant nepriklausomai Lietuvai, atgijo ir K. Narščiaus ryšiai su tėvyne, su Papile. Jis stipriai prisidėjo prie miestelio kultūros vystymo ir už tai 1999 m. tapo Papilės krašto kilniausio poelgio nominacijos laureatu.

           Povilas Venta (1910–1985), kurio tikroji pavardė Stulpinas – dar vienas papilėniškis, ankstyvąją vaikystę dėl karo praleidęs Rusijoje. Į Lietuvą jis grįžo 1920 m. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų turėjo anksti subręsti ir imtis darbo. Jis susidomėjo socializmo idėjomis. Vėliau Povilas Stulpinas išvyko į Ispaniją, kur vedamas savo įsitikinimų kovėsi pilietiniame kare. Iš Ispanijos likimas toliau blaškė jį po Europą, kur pasikeitęs pavardę tapo Povilu Venta. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui P. Venta taip pat pasuko link JAV krantų. P. Venta labai mylėjo savo vaikystės kraštą Papilę ir visą gyvenimą troško čia sugrįžti. Ir grįžo – amžinajam poilsiui.

          Simonas Daukantas (1793–1864) – Papilėje praleido tik trejetą metų ir čia atgulė amžinojo poilsio, taip ją įrašydamas į Lietuvos kultūros istoriją. Daukantą visi puikiai žinome kaip istoriką, rašytoją ir švietėją, pirmąjį parašiusį Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Nors Daukantas rašė žemaitiškai, net Žemaitijos gyventojams jo raštų kalba nėra lengvai suvokiama. Jis buvo įsitikinęs, kad netekusi kalbos tauta žūtų. Simonas Daukantas parašė ir apysaką vaikams „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“.

           Adomas Rovas (1924–1993) nebuvo paprastas muzikos mokytojas. Jo vadovaujami muzikos kolektyvai buvo vieni geriausių Akmenės rajone. Papilėje, Simono Daukanto vidurinėje mokykloje, A. Rovas išdirbo daugiau nei tris dešimtmečius. Su savo kolektyvais dalyvavo ne vienoje respublikinėje dainų šventėje. 1974 m. jam buvo suteiktas Lietuvos meno saviveiklos žymūno vardas.

           Dar vienas žymus Papilės pedagogas, piešimo ir darbų mokytojas Vytautas Valiukas (1913–1988). Jis gimė Ukrainoje, vėliau su tėvais parsikraustė į Lietuvą. Iš tėvo, staliaus, paveldėjo darbštumą ir nagingumą. Dirbti mokytoju į Papilę atvyko 1953 m. Jis sugebėdavo įžiebti vaikų sielose grožio troškimą, mokė pastebėti medžio ir apskritai gamtos grožį. V. Valiuko drožiniai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Rygoje, Taline, net Maskvoje, kur sulaukė pasisekimo.

Šviesus Papilės žydų atminimas

            Lankydami kapines, degdami ant kapų žvakeles ir dėdami gėlių puokštes, mes neskirstome mirusiųjų nei pagal rasę, nei pagal įsitikinimus. Pagerbiame tiek krikščionis, tiek žydus, kurie Papilės gyvenime ilgai buvo svarbūs veikėjai.

           Žydai Papilėje gyveno jau XVIII a. Kur tik apsigyvendavo, jie stengėsi taikiai sugyventi su vietiniais. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Papilėje gyveno daugiau kaip 1000 žydų. Iš čia kilo Lietuvai nusipelniusių darbščių žydų inteligentų tokių kaip tarpukario Lietuvos spaudos darbuotojas Giršas Rutenbergas ar lietuvių kalbininkas Chackelis Lemchenas.

           Po Pirmojo pasaulinio karo žydų Papilėje sumažėjo iki 200. Tuo metu buvo įsteigta biblioteka ir „Žydų liaudies bankas“. Dabartinių kultūros namų vietoje stovėjo sinagoga. Dauguma žydų vertėsi prekyba ir aptarnavimo verslais, buvo turtingi. Jie sudarė ir nemažą inteligentijos dalį. Dabar tebeveikiantis Augustaičių malūnas kadaise irgi priklausė žydui Šveliui Vilkui.

          Nors ir gyveno kaimynystėje, kasdien bendravo su lietuviais, žydai net ir artimiausių kaimynų neprisileisdavo pernelyg arti. Jų bendruomenės buvo ir liko uždaros ir paslaptingos.

         Užėjus Antrajam pasauliniam karui, žydai Papilėje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo žiauriai žudomi. Miestelio turgavietėje buvo kankinamas ir nužudytas rabinas. Šiaudinės dvare buvo įrengtas getas. 1941 m. liepos 22 d. Jonaičių miško pakraštyje buvo sušaudyti 46 žydai. Jų palaikai 1967 m. gegužės 20 d. buvo perkelti į Papilės kapines, pastatytas Paminklinis akmuo.

                    Greta Rimkutė

Naudota informacija:

Papilė širdyse ir likimuose: Papilės kraštą garsinusių ir garsinančių žmonių biografijų žodynas. Sudarė ir spaudai parengė Leopoldas Rozga. Utena: Utenos Indra, 2009, 326 p.

Papilė. Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža. Vilnius: Versmė, 2004.

Vėlinių tradicijos nuo neatmenamų laikų [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.sarmatija.lt/index.php/pagonybes-ir-krikscionybes-sankirta/647-veliniu-tradicijos-nuuo-neatmenamu-laiku>.

L. Klimka: Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje [interaktyus. Prieiga per internetą: ]<http://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/l-klimka-veliniu-metas-virsmo-taskas-ir-gamtoje-ir-zmogaus-dvasioje.d?id=63146620>.

Vėlinės – dialogas ne tik su mirusiais [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://etaplius.lt/velines-dialogas-ne-tik-su-mirusiais-bet-ir-gyvaisiais>.