2017 rugsėjo 22 d.

Turizmas

Bažnyčios

Papilės Šv. Juozapo bažnyčia. Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

Gamtos paminklai

Penkiolikakamienė liepa Rudikių ąžuolas Užbrasčių ąžuolas

Jurakalnis

Į pietus nuo senųjų kapinių, kairiajame Ventos krante, stūkso išvaizdus medžiais apaugęs gūbrys, nuo skardžio atskirtas gilia griova, nueinančia į Ventos upės slėnį - tai Jurakalnis

Juros periodo atodanga

Ventos upės slėnio šlaituose ir Jurakalnio griovoje yra 9 juros periodo uolienų atodangos. Jura vadinamas vidurinis mezozojaus eros etapas, prasidėjęs prieš 205 milijonus metų ir trukęs apie 60 milijonų metų

Malūnai

Augustaičių malūnas Papartynės malūnas Papilės malūnas Pašilės malūnas Rudikių malūnas

A. Martyšiaus kaimo turizmo sodyba

Kaimo turizmo sodyba „Svajoklių slėnis“

Muziejai

Simono Daukanto memorialinis muziejus. Lazdynų Pelėdos muziejus

Paminklai

S. Daukanto paminklas. S. Daukanto kapas. Paminklas 1863-1864 m.sukilėliams Biliūniškėse. Paminklinis akmuo Užbrasčių kaime 1863 m. laisvės kovotojams atminti.

Parkai

Eglesių parkas, Kairiškių parkas, Klaišių buvusio dvaro parkas, Meškėnų buvusio dvaro parkas, Papilės parkas, Papilės vardinis ąžuolynas, Paragių parkas

Piliakalniai

Sustojus Papilėje, viename seniausių Žemaitijos miestelių, pirmiausia derėtų užkopti ant dviejų piliakalnių, tolimos istorijos liudininkų.

Apžadų kapeliai

Kelio Tryškiai - Viekšniai atkarpoje, už Kairiškių gyvenvietės, veda lauko keliukas į Apžadų kapelius.

Simonas Daukantas

Leopoldas Rozga. "Papilė širdyse ir likimuose"

 

Žmogus „tarp praeities ir ateities"

Simonas Daukantas

1793 10 28 - 1864 12 06

 

           Antras šimtmetis, kai Papilė lenkiasi ją išgarsinusiam Simonui Daukantui. Trejetą metų gyvenimo saulėlydyje praleidęs Papilėje ir čia atgulęs amžinojo poilsio, jis Papilę įrašė į lietuvių kultūros istoriją visiems laikams. Kartu Daukantas yra prieštaringa lietuvių kultūros figūra, anot filosofo V. Radžvilo, didinga ir kartu tragiška, žmogus, gyvenęs „tarp praeities ir ateities". S. Daukantas rašė apie savo tautos istoriją, jos kultūros ir etninį paveldą... būsimoms Lietuvos gyventojų kartoms ir beveik neturėjo galimybių bendrauti su savo meto visuomene, kuriai dar reikėjo pabusti ir prisikelti. Ir dabar S. Daukantas kiekvienam žinomas iš mokyklinių vadovėlių, tačiau nedaugelis atsidėję perskaitė jo raštus. Prisiminkime, kaip iš naujo atrasdavome Simoną Daukantą, kai jo raštų puslapius skaitydavo aktorius Laimonas Noreika!

Simonas Daukantas buvo gimęs Kalvių kaime, netoli Lenkimų, mokėsi Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos mokyklose. Suromantinant S. Daukanto biografiją, priimta sakyti bei rašyti, kad pėsčias išėjo į Vilnių, kur 1916 m. baigė gimnaziją ir nuo tų pat metų studijavo literatūrą Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, po poros metų perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą. Baigęs studijas, nuo 1826 m. tarnavo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, nuo 1835 metų gyveno Peterburge, dirbo Senato Pirmajame administraciniame departamente, nuo 1837 iki 1850 metų dirbo Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Nusilpus sveikatai, buvo vyskupo M. Valančiaus pakviestas į Varnius, čia gyvendamas padėjo vyskupui redaguoti bažnytines knygas, pats rengė lotynų - lietuvių ir lenkų - lietuvių kalbų žodynus. Apie 1855 metus S. Daukantas persikėlė į Kuršą, pas gydytoją P. Smuglevičių, gyvenusį Svirlaukyje, netoli dabartinės Jelgavos. Nuo 1859 m. gyveno keliose Žemaitijos vietovėse, o 1861 m. vėlyvą rudenį apsistojo pas Papilės parapiją administravusį kunigą Ignotą Vaišvilą. 1863 m. pavasarį šiose apylinkėse didelį mastą įgavo sukilimas prieš carinę Rusijos valdžią. Už tai, kad perskaitė iš sakyklos sukilėlių manifestą, kunigas I. Vaišvila buvo valdžios įkalintas, tačiau M. Valančiaus pastangomis ir jam laiduojant, 1864 m. rudenį paleistas. Grįžęs į Papilę, I. Vaišvila dar rado S. Daukantą gyvą, bet po mėnesio palydėjo į paskutinę poilsio vietą piliakalnio viršūnėje.

Bene didžiausias S. Daukanto nuopelnas Lietuvai, lietuvių tautai yra tai, kad jis pirmasis Lietuvos istoriją (Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių; 1822) parašė lietuvių kalba - iki tol apie Lietuvos istoriją buvo rašoma tik lenkiškai, dar - lotyniškai. Kiti jo didžiausi veikalai: Istorija žemaitiška (1836 - 1838), Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių ir Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1850). Iš jų vienintelis „Būdas" buvo išspausdintas autoriui gyvam esant, 1845 metais. Savo raštuose S. Daukantas idealizavo lietuvių tautos senovę - laikus, kol nebuvo įsitvirtinusi baudžiava, laikėsi nuomonės, jog kalbos išlikimas padėjo ir padės išlikti pačiai tautai. Stengėsi rašyti gyva, vaizdinga kalba, įterpdamas grožinei literatūrai prilygstančių vaizdų, senųjų girių aprašymų. Pats ir talkininkų padedamas, Simonas Daukantas rinko lietuvių pasakojamąją ir dainuojamąją tautosaką, daug jos panaudojo savo raštuose.

Daukantas laikytinas ir nepailstančiu tautos švietėju, parengė ir išleido 7 patarimų kaimo žmonėms knygeles, vertė didaktinio pobūdžio raštus iš lotynų ir vokiečių kalbų, parengė lietuvių kalbos vadovėlį Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos (1842).

Enciklopedijose Simonas Daukantas pristatomas kaip istorikas, švietėjas, tautinio atgimimo žadintojas. Ir iš tiesų, prasidėjus nacionaliniam atgimimui, į Daukantą ir jo palikimą buvo atsigręžta ir juo kur tik įmanoma, remtasi. Tačiau S. Daukanto raštuose ir apibendrinimuose yra ir daugelio kitų mokslų apraiškų. Daukanto įnašas pripažįstamas ir lietuvių etnografijos, folkloristikos, psichologijos, etnologijos, sociologijos bei kitų mokslų užuomazgose. Tai ir bandyta atspindėti rengiant pirmąją S. Daukanto memorialinio muziejaus Papilėje ekspoziciją.

Viena iš silpnųjų vietų arba vienas iš faktorių, savaip atskyrusių Daukantą nuo tautos, kuriai jis aukojo savo gyvenimą ir darbą, buvo tarmybių prisodrinta jo raštų kalba. Net Žemaitijos gyventojams Daukanto raštų kalba nėra lengvai suvokiama, ką besakyti apie kitų regionų ir tarmių atstovus. Tačiau, pasak V. Merkio, „kai daugumai mokslininkų rūpėjo akumuliuoti lietuvių kalbos lobius mokslo, lyginamosios kalbotyros reikalui, Daukantui rūpėjo kalbos gyvybė ir ateitis." Jis buvo įsitikinęs, kad netekusi kalbos, tauta netektų ir savasties, žūtų. Manoma, jog būtent įžvelgdamas lenkų kalbos įtaką ir augančią grėsmę neapsišvietusiai Lietuvos valstietijai, Daukantas ir atsisakė rašyti lenkiškai.

Nelengvai suvokiama, kodėl aukštindamas senovės lietuvių laisvę ir galimybę patiems šeimininkauti savo žemėje, S. Daukantas skeptiškai vertino 1863 metų sukilimą ir teigė, kad jis nieko gero Lietuvai neduos. Gali būti, kad jo gyvenimo patirtis ir istoriko kompetencija leido suvokti, jog jėgos nelygios, jog menkai ginkluoti sukilėliai nepajėgs pasipriešinti kariuomenei.

Tautinio atgimimo laikais nemažai S. Daukanto biografijos faktų buvo romantizuota, idealizuojama. Taip, regis, iš tiesų S. Daukantas nekūrė šeimos, kad būtų laisvas dirbti tą darbą, kurio ėmėsi, atlikti tą funkciją, kurią buvo nusibrėžęs. Kartu Daukantas buvo ir realiai mąstantis žmogus, darbas Rusijos valdžios žinybose ne tik padėjo jam kaupti istoriniams veikalams reikalingų duomenų, bet ir buvo pragyvenimo šaltinis bei sudarė galimybę skirti lėšų kai kuriems nedideliems leidiniams išspausdinti. S. Daukanto rankraščiai ir išlikusi bibliotekos dalis saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuris, kaip ir Kauno literatūros muziejus bei kitos žinybos, suteikė paramą rengiant memorialinio muziejaus ekspoziciją. Atsikraustydamas į Papilę, S. Daukantas savo turėtos bibliotekos neatsivežė, tačiau kai kuriuos savo raštus turėjo, gal juos ir redagavo. Po jo mirties kunigas I. Vaišvila išsiuntė vyskupui M. Valančiui Pasakojimo apie veikalus lietuvių tautos senovėje rankraštį, kurį, matyt, aukštasis ganytojas tikėjosi išleisti, bet paskelbus spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, tai tapo neįmanoma.

100-mečiui

Kontaktai

Akmenės rajono Papilės

seniūnijos rėmimo fondas
Kodas 153091222
J. Basanavičiaus g. 23, Papilė,

LT-85243, Akmenės r. sav.
Tel./faks. (8 425) 32633
El. paštas antanas@vaicius.lt

2009 - 2017 © Papilės kraštas