2017 lapkričio 24 d.

Turizmas

Bažnyčios

Papilės Šv. Juozapo bažnyčia. Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

Gamtos paminklai

Penkiolikakamienė liepa Rudikių ąžuolas Užbrasčių ąžuolas

Jurakalnis

Į pietus nuo senųjų kapinių, kairiajame Ventos krante, stūkso išvaizdus medžiais apaugęs gūbrys, nuo skardžio atskirtas gilia griova, nueinančia į Ventos upės slėnį - tai Jurakalnis

Juros periodo atodanga

Ventos upės slėnio šlaituose ir Jurakalnio griovoje yra 9 juros periodo uolienų atodangos. Jura vadinamas vidurinis mezozojaus eros etapas, prasidėjęs prieš 205 milijonus metų ir trukęs apie 60 milijonų metų

Malūnai

Augustaičių malūnas Papartynės malūnas Papilės malūnas Pašilės malūnas Rudikių malūnas

A. Martyšiaus kaimo turizmo sodyba

Kaimo turizmo sodyba „Svajoklių slėnis“

Muziejai

Simono Daukanto memorialinis muziejus. Lazdynų Pelėdos muziejus

Paminklai

S. Daukanto paminklas. S. Daukanto kapas. Paminklas 1863-1864 m.sukilėliams Biliūniškėse. Paminklinis akmuo Užbrasčių kaime 1863 m. laisvės kovotojams atminti.

Parkai

Eglesių parkas, Kairiškių parkas, Klaišių buvusio dvaro parkas, Meškėnų buvusio dvaro parkas, Papilės parkas, Papilės vardinis ąžuolynas, Paragių parkas

Piliakalniai

Sustojus Papilėje, viename seniausių Žemaitijos miestelių, pirmiausia derėtų užkopti ant dviejų piliakalnių, tolimos istorijos liudininkų.

Apžadų kapeliai

Kelio Tryškiai - Viekšniai atkarpoje, už Kairiškių gyvenvietės, veda lauko keliukas į Apžadų kapelius.

Sofija Pšibiliauskienė

Leopoldas Rozga. „Papilė širdyse ir likimuose"

 

Nepatirtos laimės apžavai

Sofija Pšibiliauskienė

1867 09 28 - 1926 03 14

 

Amžinai skubančiai XXI amžiaus visuomenei nedaug, oi nedaug laiko belieka knygoms. Nedažnas nūnai beatsiskleidžia ir Lazdynų Pelėdos raštus - juolab, kad ir juose pavaizduotas gyvenimas tolimas ne tik laiko atžvilgiu. Tačiau dvi seserys Ivanauskaitės, leidusios į pasaulį savo prozos kūrinius bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, yra tapusios lietuvių nacionalinės kultūros savastimi, nacionalinės literatūros klasika. O jų kūriniuose gausu Papilės krašto atšvaitų.

Vyriausioji Paragių dvarelio savininko, talentingo dailininko Nikodemo Ivanausko dukra Sofija gimė Paragiuose. Dar mažą mergaitę tėvai ją išsivežė į Vokietiją, kur Miunchene tėvas studijavo dailę ir rengėsi meninės kūrybos keliui. Tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, N. Ivanauskas buvo priverstas nutraukti studijas ir grįžti į Lenkiją, o paskui dar arčiau tėviškės - į Šiaulius. Čia gyvendamas rūpinosi apleisto Paragių ūkio remontu. Šiauliuose 1872 m. gimė jaunesnioji Sofijos sesuo Marija.

„-Buvau jau arti dešimties metų mergaitė, kada sugrįžome į tėviškę, į Paragius. Sužavėjo mane sodžius, pavasaris buvo pačiame gražume", - vėliau atsidus rašytoja, prisimindama tas šviesias vaikystės akimirkas. Deja, sutemų, prieblandos Paragiuose buvo daugiau, negu saulėtų dienų. Neturėdamas lėšų dukroms mokslinti, tėvas jas mokė pats. Mokė to, ką sugebėjo ir manė esant reikalinga. Toks fragmentiškas mokymasis ir atsitiktinių meilės romanų bei eilėraščių skaitymas suformavo dukters Sofijos idealizmą, kuriam pasireikšti reikėjo tik palankios dirvos. Dvidešimtmetė ji susipažino su iš Rusijos grįžusiu nugyvento ūkio kaimynystėje paveldėtoju Rapolu Pšibiliausku, naiviai tikėdamasi jį, lėbauti ir palaidą gyvenimą mėgstantį, atvesti į dorą ir taurų gyvenimą. Susilaukė sūnaus ir dukters, puoselėjo šviesias viltis. Deja, atsitiktinai likimo suvesti ir be meilės šeimą sukūrę sutuoktiniai greit susvetimėjo, vyras nusivylė gavęs ne namų ūkio juodadarbę, o romantikę svajotoją. Šeima iširo, buvęs vyras netrukus emigravo į Ameriką ir ten žuvo. Sofijai teko vienai kabintis į gyvenimą ir nuolatos galynėtis su skurdu.

Bene vienintelė to meto prošvaistė buvo užsimezgę ryšiai su Lietuvos rašytojais. Rinkdamas duomenis kursiniam darbui ir keliaudamas nuo palatvijo Ventos pakrantėmis, 1896 m. Sofiją Pšibiliauskienę, gyvenusią tuomet Meškių-Gadoniškių dvarelyje, aplankė Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvių literatūrai suradęs Žemaitę ir Šatrijos Raganą. Jis padrąsino Sofiją rašyti. 1898 m. laikraštyje „Ūkininkas" pasirodė pirmasis jos apsakymas „Našlaitė". P. Višinskis ir vėliau sekė Sofijos kūrybą, visaip ją skatino, nešykštėjo patarimų ir stengėsi įtraukti į literatūrinio gyvenimo sūkurį, supažindino su G. Petkevičaite-Bite. Su bendraminčiais 1899 m. važiuodamas į Palangą rengti pirmojo lietuviško spektaklio, keliavo pro Paragius ir siūlė vykti kartu, o grįždamas užsuko pasidalinti džiaugsmingais įspūdžiais. Gūdaus, nuošalaus kaimo aplinka, apkalbos, skurdas slėgė rašytoją. Išsiskyrusi su vyru, ji išvyko į Vilnių, dirbo Vievio vaistinėje, paveikslų dirbtuvėje Kaune, nevilties prislėgta, 1902 m. pavasarį bandė nusižudyti. Prieštaringai ji vertino 1905 metų maištą prieš carinę Rusijos valdžią, o po to sekę kariuomenės tramdomieji veiksmai pesimizmą tik sustiprino. Sukilimo įvykius ji matė iš arti, nes kaimynas, Kairiškių dvaro savininkų sūnus Vladas Sirutavičius, globojo šiame krašte veikusius socialdemokratų agitatorius. Nusivylimas atsispindėjo talentingame jos romane „Klaida", kurį stipriai kritikavo socialdemokratai ir skubaus nacionalinio išsivadavimo šalininkai. „Klaida" buvo antras romanas lietuvių literatūros istorijoje ir pirmas tokia opia, nūdiene socialine tematika.

Artinantis Pirmajam pasauliniam karui, abi seserys vėl sugrįžo į Paragius slaugyti sunkiai tuberkulioze susirgusios motinos. Sofija grįžo prislėgta skaudžios netekties - vos šešiolikos metų sulaukusi mirė dukrelė Emilija, Paragiuose ūkis nugyventas, sūnus Stasys sunkiai dirbo tėvo paliktame Meškių-Gadoniškių dvarelyje, tėvas uždarbiavo tapydamas paveikslus bažnyčioms.

Namuose seserys pasidalijo darbais, Sofija dažniausiai per dienas mezgė šeimynai pirštines ir kojines, vasarą ravėdavo parko gėlynus ir daržus. Neteikė malonumo kartais apsilankantys kaimynai iš aplinkinių dvarų, nes ir jų atnešamos naujienos vis prastesnės. Žinią apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą aptemdė motinos mirtis. Vėl giedami tie patys kalnai, vėl gedulingos pamaldos ir visų žvilgsniai nukreipti į dukteris, kurios nebuvo uolios katalikės ir savo kūriniuose ne kartą kritiškai atsiliepdavo apie dvasininkų ydas.

 Karo nusiaubtame ir apiplėštame Paragių ūkyje pragyventi buvo sunku. Sofija buvo išvykusi į Kauną, gavo darbo M. K. Čiurlionio muziejuje, tačiau ir ten atlyginimas menkas, dirbti reikėjo šaltuose ir drėgnuose rūsiuose, tuberkuliozė palaužė ir taip trapią rašytojos sveikatą. Grįžusi į Paragius, ji neilgai sirgusi, auštant 1926 m. pavasariui, mirė ir buvo išlydėta tuo pačiu keliu į Tryškius, į kapines, kur jau ilsėjosi motina.

Seserų Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės kūryba, kad ir skelbta su tuo pačiu slapyvardžiu, vis dėlto skiriasi savo tematika. Marijos kūriniuose dominuoja miesto temos, juose įsitvirtinantys socialiniai santykiai, o Sofijos kūrinių veiksmas dažniausiai plėtojasi kaime, dvaruose, jos kūriniams autentiškumo prideda sodri liaudiška kalba, tautosakos fragmentai. Dažnai akcentuojamas dorovinis dvarininkijos smukimas, godumas, žmonių susvetimėjimas. Apysakose „Klajūnas", „Ir pražuvo kaip sapnas", daugelyje apsakymų vienu iš svarbiausių veikėjų tampa gamta, jos grožio priešprieša su žmonių egoizmu, abejingumu.

Sofijos Pšibiliauskienės stipriausiuose kūriniuose apstu meilės ir užuojautos likimo ir gyvenimo aplinkybių nuskriaustiems, vargą vargstantiems žmonėms, tasai nuoširdumas paperka gal ir dėl to, kad ateina iš pačios rašytojos gyvenimo patyrimo, iš pačios pergyventų nusivylimų ir apmaudų dėl anksti išblėsusių jaunystės idealų.

Dėl tos žlugusių, tačiau širdžiai paguodos teikusių idealų šviesos, dėl nesenkančio lyrizmo verta Sofijos Pšibiliauskienės-Lazdynų Pelėdos knygas atsiversti ir XXI amžiuje.

100-mečiui

Kontaktai

Akmenės rajono Papilės

seniūnijos rėmimo fondas
Kodas 153091222
J. Basanavičiaus g. 23, Papilė,

LT-85243, Akmenės r. sav.
Tel./faks. (8 425) 32633
El. paštas antanas@vaicius.lt

2009 - 2017 © Papilės kraštas