Muziejuje paminėtos 5-osios Justino Marcinkevičiaus mirimo metinės
Neseniai minėjome vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tą dieną dar kartą atsigręžėme į mūsų tautos istoriją, prisiminėme ne tik jos svarbą, laisvės branginimą ir tikėjimą šviesesne savo krašto ateitimi, bet ir mūsų gimtąją kalbą – juk kalba yra didžiausias žmogaus turtas ir svarbiausia kultūrinės tapatybės sudedamoji dalis. Gimtosios kalbos išlaikymu ir puoselėjimu itin rūpinosi Lietuvos poetas, vertėjas ir dramaturgas Justinas Marcinkevičius, savo kūryba kvietęs pažinti ir pamilti gražų lietuviškai tariamų žodžių skambesį. Šio didžio poeto Lietuva neteko 2011 m. vasario 16 d.
Simono Daukanto muziejus surengė šio didžio Lietuvos poeto 5-ųjų mirimo metinių minėjimą, kurio metu gražiausias eiles ir žodžius Justinui Marcinkevičiui skyrė mūsų Akmenės krašto poetai: literatas, poetas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, S. Niūniavaitės literatūrinės premijos laureatas Stanislovas Aukselis; literatas, gydytojas, S. Niūniavaitės literatūrinės premijos laureatas, Akmenės krašto literatų klubo „Žiemgalija“ narys, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, Lietuvos medikų poezijos pavasario laureatas Leonardas Pukinas; literatas, poetas, Akmenės krašto literatų klubo „Žiemgalija“ narys Kęstutis Krencius. Šie minėjime dalyvavę poetai dalijosi ne tik savo sukurtomis eilėmis, bet ir prisiminimais apie lietuvių kalbos riterį Justiną Marcinkevičių, kurį, pasirodo, Stanislovui Aukseliui teko garbė pažinti ir su juo pabendrauti. Anot poeto, Justinas Marcinkevičius buvo labai paprastas, nesusireikšminęs žmogus. Didis poetas buvo aplankęs ir Papilę, nuoširdžiai domėjosi mūsų miestelio kultūriniu gyvenimu ir jo žmonėmis. Vėliau poetas Stanislovas Aukselis perskaitė dar neišspausdintą kūrinį, skirtą Simonui Daukantui, eiles Ventai ir Tėvynei.
Kitas mūsų krašto poetas – Leonardas Pukinas minėjime taip pat pabrėžė, kad turbūt daugelis iš mūsų yra užaugę su Justino Marcinkevičiaus kūryba, o kiti poetai dar ir dabar semiasi įkvėpimo iš šio Lietuvos kūrėjo. Leonardas Pukinas savo skaitytas eiles apibūdino kaip „rimtas“; vertėtų paminėti, kad šio poeto eilės itin prikaustė susirinkusiųjų dėmesį. Jam antrino ir Kęstutis Krencius, kuris savo eiles skyrė Tėvynei, Naujajai Akmenei ir Papilei (tiksliau, mūsų muziejaus kasmet organizuojamai Lakštingalų nakties poezijos šventei).
Po nuskambėjusių eilių dar kartą prisiminta, koks svarbus Lietuvai buvo ir yra Justinas Marcinkevičius, buvo skaitomos gražiausios citatos iš šio didžio poeto kūrinių ir linkėjimai, aptariama jo kūryba. Minėjimą baigėme Justino Marcinkevičiaus kažkada išsakytais žodžiais: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.“
Nuotraukoje iš kairės: Kęstutis Krencius, Ernesta Šmukštaitė, Leonardas Pukinas ir Stanislovas Aukselis.
Simono Daukanto muziejaus vadovė Ernesta Šmukštaitė
