Leopoldas Rozga. „Papilė širdyse ir likimuose"
Jam dėkinga lietuvių kalba
Chackelis Lemchenas
1904 04 21 - 2001 11 11
Lietuvių kultūros istorijoje būta daugybės kitataučių, kurie ne tik nuoširdžiai stengėsi pažinti mūsų kultūrą, meną, istorijos paveldą, bet ir daug nuveikė gausindami lietuvių materialinius ir dvasinius turtus. Tokia buvo rusų Zubovų giminė. Tokiu laikytinas ir žydas Chackelis Lemchenas, lietuvių kalbos žinovas ir tyrinėtojas, žodynų rengėjas, tiesęs žydų ir lietuvių kalbų bei kultūrų sąveikos tiltus.
Būsimasis mokslininkas gimė Papilės miestelyje, čia augo, bendraudamas su vietiniais vaikais, puikiai išmoko ne tik lietuvių kalbą, bet ir žemaičių tarmę. Papilėje, žydų pradinėje mokykloje - chedere, pradėjo mokslo kelią. Pirmasis mokytojas Faivušas Levinsonas mėgdavęs pasakoti įdomias istorijas, išsivedęs vaikus į gamtą, mokydavo pažinti pievų ir miškų augaliją.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasienio gubernijų žydai buvo priversti išvykti į Rusijos gilumą. Gausi Lemchenų šeima per Rygą ir Mogiliovą atsidūrė Penzoje, ten karo chaoso sąlygomis Ch. Lemchenas pradėjo gimnazijos kursą, o gimnaziją baigė jau Lietuvoje 1923 m. Tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. Studijavo viename kurse su būsimaisiais lietuvių kalbininkais A. Saliu ir P. Skardžiumi. Paskaitas skaitė lietuvių literatūrinės kalbos tėvu vadinamas J. Jablonskis. Garbųjį dėstytoją piktino, kad iš bene 70 studentų būrio tik keturi drįsta eiti prie lentos rašyti bei kirčiuoti sunkesnių žodžių. Tačiau kartą iš paskutinio suolo pakilęs nežinomas juodbruvis smulkutis studenčiokas ne tik dvi lentas prirašęs J. Jablonskio diktuojamų žodžių, bet ir teisingai juos visus sukirčiavęs. Kai trečią ir ketvirtą paskaitą situacija pasikartojo, J. Jablonskis atsiprašęs ir mandagiai pasiteiravęs, kokios studentas tautybės. Išgirdęs, kad studentas žydas, dėstytojas ėmęs gėdinti auditoriją, esą, jeigu nelietuvis gali taip gražiai lietuviškai mokėti, kodėl iš visos auditorijos tik keturi lietuviai drįsta atsakinėti? Jablonskis pasikvietęs studentą savo sekretoriumi.
Tautinę švietimo sistemą kuriančiai Lietuvai labai trūko mokytojų. To paties J. Jablonskio rekomenduotas, Chackelis Lemchenas tiesiai iš auditorijos siunčiamas lietuvių kalbos mokytoju į Ukmergę, vėliau mokytojavo Kauno bei Šiaulių žydų gimnazijose, o universitetą baigė tik 1936 metais.
Ch. Lemchenas 1929 m. vedė mokytoją Elą Volsonytę, susilaukė dviejų sūnų. 1941 metais buvo priimtas į Vilniaus universitetą ir paskirtas Žydų kalbos ir literatūros katedros asistentu. Deja, darbo nespėjo pradėti, nes Lietuvą užgriuvo Antrasis pasaulinis karas; 1941 m. vasarą Lemchenų šeima su visais Kauno žydais buvo uždaryta į getą. 1944 m. kovo mėnesį hitlerininkai abu Lemchenų sūnus, Viktorą ir Azarijų, išvežė į Osvencimo konclagerį ir nužudė dujų kameroje. Vasarą, jau artinantis frontui iš rytų, atskiriami ir Lemchenai: vyras išvežamas į Dachau koncentracijos stovyklą, žmona - į Štuthofą.
Ištvėręs geto vargus, Chackelis Lemchenas išliko gyvas ir Dachau mirties stovykloje. Vėliau jis pasakojęs, esą, ten jį išgebėjęs atsitiktinumas: gretimame barake laikomos jo buvusios mokinės iš Šiaulių gimnazijos mokytojui kartais slapta pamėtėdavusios tai kopūsto lapą, tai bulvę. 1945 m. gegužės pradžioje Dachau konclageris likviduojamas. Kaliniai per Bavarijos Alpes išvaromi į Tirolį. Pakeliui Ch. Lemchenui pavyksta pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Po metų grįžo ir likusi gyva žmona, kuri mirė 1979 metų rudenį.
Reikėtų ne vienos studijos Chackelio Lemcheno mokslinei ir literatūrinei veiklai aptarti. Dar būdamas mokytoju, Ch. Lemchenas jautė būtinybę suartinti geroje kaimynystėje nuo amžių gyvenusias lietuvių ir žydų tautas. O suartinti galėjo viena kitos pažinimas. Jis buvo vienas iš entuziastų, parengusių pirmą žydų literatūros antologiją lietuvių kalba, pats jai išvertė Šolom Aleichemo ir I. Pereco kūrinių. O atliekamu nuo tiesioginio darbo metu varė į priekį savo mokslinę studiją apie lietuvių kalbos įtaką čionykštei žydų tarmei. Joje mokslininkas pateikia daugybę lietuviškų ir žydiškų žodžių, nugirstų gimtojoje Papilėje ir aplinkinėse Žemaitijos vietovėse. Mokytojaudamas Šiauliuose, dalyvavo kraštotyros ekspedicijoje, jos metu aprašė ir nufotografavo Pakruojo bei kai kurių kitų miestų ir miestelių sinagogas. Dabar tai didelės mokslinės vertės darbas, nes pačių pastatų nelikę.
Po karo iki gilios senatvės Ch. Lemchenas dirbo leidyklose, redagavo įvairių mokslo šakų žodynus, pats 1949 m. parengė pirmą stambų rusų - lietuvių kalbų žodyną, vėliau išleistą dar kartą. Kur dar net 7 kartus leistas mokyklinis rusų - lietuvių kalbų žodynas. O pats didžiausias Ch. Lemcheno darbas - 1982 - 1985 m. išleistas 4 tomų rusų - lietuvių kalbų žodynas, net pustrečio tomo medžiagą jam parengė pats Ch. Lemchenas. Už šį darbą rengėjams buvo paskirta 1987 m. Lietuvos ministrų tarybos premija. Jis redagavo akademinę trijų tomų Lietuvių kalbos gramatiką. Buvo subtilus lietuvių kalbos žinovas, ją labai brangino ir mylėjo, kartu išlikdamas žydu - oriu ir darbščiu savo tautos, savo kultūros puoselėtoju. Pagaliau 1970 m. buvo išleistas per karo audras stebuklingai išlikęs Ch. Lemcheno mokslinis darbas apie lietuvių kalbos įtaką Lietuvos žydų tarmei.
Sovietinės sistemos ideologiniai vadovai nelabai mėgo minėti kalbininką iš Papilės, gal ir dėl to, kad jo nuopelnus aukštai vertino užsienio mokslininkai. Minint amžiaus 90-ąsias metines, Chackelis Lemchenas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, tautiečiai jį išrinko Lietuvos žydų bendruomenės garbės nariu. Buvo išleista išsami knyga apie mokslininką su jo straipsnių publikacijomis „Darbai ir polėkiai". Trečios eilės sūnėnas R. Fridmanas iš Australijos 1999 metais apie Papilės kraštietį sukūrė dokumentinį kino filmą „Dėdė Chackelis", kuriame išsamiai papasakota apie iš pažiūros silpno, nediduko žmogaus dvasios stiprybę, padėjusią įveikti ir mirties stovyklų siaubą, ir vaikų netektį, ir vienatvę. Apie žmogų, siekusį, kad viena kitą pažindamos, tautos artimai bendrautų, o ne toltų viena nuo kitos.