Sustojus Papilėje, viename seniausių Žemaitijos miestelių, pirmiausia derėtų užkopti ant dviejų piliakalnių, tolimos istorijos liudininkų.
Vaizdingiausias ir žinomiausias, vadinamasis Pirmasis piliakalnis, stūkso kairiajame Ventos upės krante, kadaise buvusioje jos santakoje su bevardžiu upeliuku. Piliakalnį sužalojo jau iki XIX a. čia įrengtos kapinės, 1864 m. amžinajam poilsiui priglaudusios Lietuvos istoriką ir rašytoją Simoną Daukantą. Į šiaurę ir vakarus yra buvusi papilio gyvenvietė. Ją archeologai tyrinėjo 1986, 1998 ir 2000 m. Manoma, kad piliakalnis tarnavo nuo mūsų eros I tūkstantmečio antrosios pusės iki XIV amžiaus. Istoriniuose raštuose minimi Kalavijuočių ordino antpuoliai 1339 ir 1359 m.
Antrasis piliakalnis, vadinamas Pašalpos kalnu, yra dešiniajame Ventos krante, jos santakoje su taip pat kadaise tekėjusiu ir seniai išnykusiu bevardžiu upeliuku ir primena natūralų Ventos skardžio iškyšulį. Link Ventos upės leidžiasi statūs 13 m šlaitai. Piliakalnis stipriai suardytas, bet žinoma, kad jo viršūnėje yra buvusi aikštelė, o rytų pusėje apie 30 m ilgio ir 28 m pločio priešpilio aikštelė. Dar XIX a. iš čia buvo imamas žvyras, kasant rūsius bulvėms laikyti, rasta nemažai metalinių buities daiktų.