„Mūsų Papilė“ pasirodė 2020 metų gale, nors turėjo pasirodyti 2018 m. Dedikacija skelbia, kad skiriama Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Tokios svarbios progos įamžinimas turėjo būti sklandus: mintis pradėta rutulioti dar 2013 m. Įkurtas komitetas, parinkta aikštelė prie bažnyčios, kur turėjo atsirasti šventojo Jurgio skulptūra su pasižymėjusių savanorių pavardėmis. Kultūros lauko sumanymus turėjo būti papildytas ūkiškais darbais: J. Basanavičiaus gatvės atkarpos, aikštelės prie bažnyčios sutvarkymu, Lakštingalų slėnio atnaujinimu. Ir viskas supynė: juk negali statyti skulptūros nesutvarkytoje aikštelėje, o aikštelė netvarkoma dėl projektų vykdymo vingrybių, dėl atrasto seno grindinio. Pagaliau darbai įvykdyti, skulptūra stovi, knyga skaitytojų rankose.
Knygos sandarą galima nusakyti taip: pradedama publikacijomis, kuriose nupasakojami žingsniai nepriklausomos valstybės šimtmečiui paminėti, Papilės krašto žmonių veikla atgavus nepriklausomybę, kai kurie praeities faktai ar asmenybės, neradę vietos ankstesnėse knygos, dar Papilės krašto poetų kūrybai skirta po puslapį.
Labai smulkiai, tiesiog protokoliškai pateikta paminko kūrimo kronika. Ateities kartos turės supratimą, kaip kiekviena iškelta idėja turi prieštaraujančių, kaip veikė viešumas praktiškai.
Labai gerai, kad pristatyti paminklo ir erdvės aplink jį sutvarkymo autoriai: architektas Šarūnas Sabaliauskas, skulptorius Martynas Gaubas, dizaineris Darius Linkevičius. Gal tik per kukliai minimas šios idėjos autorius Algirdas Gauronskis.
Maždaug pusė knygos skirta dabarčiai ir netolimai praeičiai: kas nuveikta per tris dešimtmečius. Konkreti seniūno (jau keli mėnesiai tenka sakyti buvusio) Antano Vaičiaus ataskaita: daug nuveiktų darbų, datų, įvardinta daug žmonių, kartu kūrusių Papilės seniūnijos gerovę. Viena iš seniūnijos tradicijų per Vasario 16-ąją pagerbti Kilniausio poelgio nominacijos laureatus, tad jų sąrašas tinkamai papildo Papilės išskirtinumą. Kad veikia didelis būrys aktyvių visuomenininkų, irgi suprantama iš bendruomenių ir klubų pristatymo. Pristatomos įmonės ir verslai, stipriausi ūkininkai. Išskirtinai „daukantiškai“ apie gimnaziją kalba mokytojos Kristina Puzarienė ir Regina Žąsytienė. Pateikiamas visas socialinio gyvenimo spektras: kultūros centro, muziejų, bibliotekų veikla, sportinis gyvenimas.
Iš kraštotyros faktų mozaikos man įdomiausias, kaip 1927 metų prezidentas Antanas Smetona lankėsi Papilėje. Ne šiaip papasakota, o perspausdinta laikraščio „Lietuvis“ publikacija (nebent ne kiekvienam aiškus pavadinimas “J. E. Valstybės Prezidentas Papilėje“.
Knygą labai malonu paimti į ranką: geras popierius, daug nuotraukų. Daug fotomenininko Jono Strazdausko darbų, kaip tik jo knygos viršelis: bažnyčios fone puikuojasi šventasis Jurgis, smeigiantis slibiną. Pasigedau aiškiai įvardinto Nepriklausomybės kovų dalyvių pavardžių, kurios yra įamžintos lentoje prie skulptūros.
Ką įvardinčiau kaip trūkumus? Dalies nuotraukų prastoka kokybė. Suprantama, jei nuotrauka sena (nors dalies senųjų ryškumas stebėtinas). Bet yra nepakankamai patrauklių ir iš šių dienų. Pavyzdžiui, iš visos Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) plūsta keliautojai pažiūrėti garsiųjų Marso kanjonų, o nuotrauka apie Šaltiškių karjerą tikrai nevilios aplankyti. Nuotraukų išliekamąją vertę menkina faktas, kad beveik niekur nenurodyti metai, ne visur nurodyti įamžinti žmonės. Beveik tobulai šiuo požiūriu sutvarkyta informacija Igorio Jaroševo straipsnyje apie sportinę veiklą, tik nenurodyti metai prie poros šiuolaikinių nuotraukų. Nuotrauka apie garsiąją atodangą apskritai klaidinanti: Ventos pakrantė šią vasarą visai naujai sutvarkyta, ir „stogelio“ nebėra.
Paskutinis knygos puslapis skirtas rėmėjams paminėti. Čia išvardintos įmonės ir privatūs asmenys, Akmenės rajono savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba, prisidėję ne vien prie knygos leidybos, bet apskritai prie Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio programos Papilės seniūnijoje įgyvendinimo. Jau nekantriai laukiu pavasario, kai, tikėtina, galėsime rinktis į dideles šventes ir kiekviena bendruomenė sulauks knygos „Mūsų Papilė“ pristatymo, kai kiekviena šeima gaus liudijimą, kuo gyvenome per nepriklausomos Lietuvos tris dešimtis metų.
Rita Masiulienė