Paminklas Laisvei ir Nepriklausomybei
Viskas lyg ir aišku, bet neradau atsakymo, o kam gi jis reikalingas? Ar tik dar vienas „balvonas“ su užrašu? Dar viena sutvarkyta aikštė, kurios centre stovi graži skulptūra? Ar visiems miestelio gyventojams patiks būtent tokia skulptūra, ar neatrodys, kad ranka ne taip pakelta, ar žiūri ne ten, o gal bus šiuolaikinis paminkas, kuriame nei rankų, nei galvos nėra? Ir pradėjau ieškoti atsakymo – kas yra laisvė ir nepriklausomybė? Kas ją išreiškia, kur yra tas simbolis, kas leistų parodyt, kad žmonės, pastatę paminklą iš tiesų yra ir laisvi, ir nepriklausomi.
Yra daug gražių paminklų pastatyta tarpukaryje. Lietuva, nualinta pirmo pasaulinio karo, nepriklausomybės kovų, per 10-15 metų pastatė paminklus beveik visuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Dažniausiai buvo statoma iš surinktų, paaukotų lėšų. Paminklų statymą organizavo visuomenininkai, ne valdžios atstovai. Labai įvairi meninė jų išraiška – angelas, nutraukęs grandines (Kaune), obeliskas su kryžiumi (Šiauliuose), obeliskas su skulptūrinėmis kompozicijomis (Rokiškyje), nedidelis obeliskas iš lauko akmenų (Meškuičiuose)...
Tarpukaryje buvo statomi ir kiti paminklai, kurie įprasmino lietuvių tautos kovą už savo valstybę, kalbą, istoriją. Puikus pavyzdys yra ir Papilėje pastatytas Simono Daukanto paminklas. Miestelio turgaus aikštėje iškilo puikus paminklas su skulptūra, sukūrė naują Papilės simbolį. Prie tokių paminklų reikėtų priskirti ir Vytauto paminklų statytą 1930 metais. Visi šie paminklai rodė, kad gyventojai gerbia savo istoriją ir džiaugiasi šalies laisve ir nepriklausomybe.
Vėliau karas, okupacija pakeitė paminklų statymo Lietuvoje tradiciją. Atėjo kitokie paminklai – kariams išvaduotojams, svetimos valstybės ideologiniams lyderiams, valdžiai įtikusiems vietiniams vadams. Formavosi naujas, agresyvus, ideologiškai pagrįstas paminklų statymo stilius. Paminklai turėjo dominuoti erdvėje, įtikinti visus okupacinės valdžios jėga ir stiprybe. Gaila, kad mūsų sąmonėje taip ir liko imperinis paminklo modelis. Tik didelis, agresyvus monumentas gali išreikšti svarbią idėją. Pasakius, kad paminklas bus mažas, kuklus, derantis su erdve, daugeliui pasirodys, kad taip gali būti sumenkinta pati paminklo idėja.
Priėmus sprendimą, kad paminklas bus, reikia atsakyti į pagrindinį klausimą, o kam gi skirtas šis paminklas, kokie žmonės nusprendė, kad jis reikalingas, ką jis turi papaskoti žiūrovui. Kai bus atsakymas, tai bus aišku, koks bus paminklas, jo estetika, dydis ir prasmė. Kam iš tiesų yra skirtas paminkas – pasipuikavimui prieš atvykėlius, dėl to, kad kažkas, esantis valdžioje, nori pasirodyti, o gal svarbiau pastatyti paminklą savo mintyse ir širdyje, pačiam pasijausti laisvam ir tada bus aišku, kokio paminklo reikia.
Kas atsitiks, kai bus pastatytas paminklas Papilėje? Labiau pamilsit Tėvynę? Ar linksmiau švęsit Vasario 16-tąją? Gal kažkas sugrįš iš emigracijos, o gal atsikels daug jaunų šeimų gyventi į Papilę? O gal didesnės algos pasidarys? Vien dėl paminklo pastatymo, tikrai ne. Paminklas – tai tik „balvonas“, pastatytas viduryje aikštės. Jeigu nebus Jūsų visų noras būti laisviems ir nepriklausomies, nebus meilės Papilei, savo kaimynams, pagarbos vyresniems, meilės vaikams, paminklas ir liks šaltu akmeniu, nors bus gražus, puošnus ir brangus.
Kas atsitiko, kai pradėjo tvarkyti S.Daukanto aikštę? Pradžioje buvo baisu. Pirmiausia padarė S.Daukantą juodą, paskui išpjovė medžius. Iškasinėjo pievą. Tikrai baisu. Kol viskas buvo įprasta, daugelis pravažiuojančiųjų pro Papilę, net nežinojo, kad tame skverelyje, už medžių, yra vienas gražiausių ir prasmingiausių paminklų Lietuvoje. Dabar važiuojant pro Papilę vaizdas pasikeitė. Ar nepastebėjote, kad sustoja daugiau automobilių, kad pro aikštę automobiliai važiuoja lėčiau? Ateis pavasaris ir sužaliuos nauji medžiai, bus pasodintos gėlės. Ar nepritrauks tai žmonių pažiūrėti, kodėl čia taip gražu, kokie žmonės čia gyvena, jeigu sugeba taip gražiai tvarkytis. Šiuolaikinį keliautoją labai sunku sustabdyti, išprašyti iš automobilio. Bet jeigu sustojo, jis jau paieškos kažko įdomaus. Ar Papilė yra tik mažas miestelis, kur reikia sulėtinti greitį? Juk yra S.Daukanto aikštė, Šv. Juozapo bažnyčia, S.Daukanto muziejus, pasivaikščiojimo takas prie Ventos. O kiek Jūs dar turite, bet niekam nerodote įdomybių miestelyje ir jo apylinkėse.
Naujas paminklas, kuris atsirastų prie bažnyčios, taptų dar vienu traukos objektu Papilėje. Sustoję pakeliaiviai gaus labai idomią ir intensyvią kultūrinę, istorinę, gamtinę programą. Sutvarkytos net dvi aikštės, istoriniai ir gamtos paminklai – tam, kad žmogus sustotų ir praleistų laiką Papilėje. O kokia nauda Papilės gyventojams? Kam mums to reikia? Juk sustojęs žmogus aplankys ir parduotuvę, norės pavalgyti, paskanauti kažko tikro, papilietiško, nusipirkti rankdarbių. Juk tai yra galimybė parduoti, galimybė užsidirbti. Keliaudami žmonės labai lengvai leidžia pinigus. Pasinaudokite tuo. Padėkite jiems praturtinti Papilę. Juk turtingas žmogus ir tampa laisvu. Turtingas žmogus ir yra nepriklausomas. Kasdieninis darbas, rūpestis savo artimaisiais ir gyvenamaja aplinka, kaimynais – padaro mus laimingais. Tvirta bendruomenė yra laisva. Turtingi žmonės yra nepriklausomi.
Pradėkite kurti laisvą ir nepriklausomą Papilę. Statykite paminklą savo mintyse, širdyse. Jeigu suprasite, kad Jums reikia naujo paminklo, suorganizuokite mugę, šventę, kad visas pasaulis žinotų, kad Papilė statys paminklą Laisvei ir Nepriklausomybei. Kilniam tikslui pasiekti nebijokit pasikviesti įžymių, garsių žmonių. Gal Prezidentė taps Jūsų projekto rėmėja. Parašykit kiekvienas po laišką, pakvieskit ją globoti Jūsų projektą. Kai gaus 100 ar 200 laiškų iš Papilės, tikrai susidomės, kas čia vyksta.
Reikia tikėti savo idėja ir ją nuosekliai vykdyti. Tikrai atsiras daug rėmėjų, kurie padės ir pinigias, ir patarimais. Nebijokite susiburti į grupę, kuri organizuos ir propaguos šią idėją pasaulyje. Apie Jus turi žinoti visi. Nebijokit. Išnaudokit visus ryšius Lietuvoje ir užsienyje. Panaudokit interneto galimybes, įjunkit jaunimą, pamatysit, kaip jie noriai prisidės prie šios idėjos. Duokit jiems uždavinius ir patys nustebsit, kiek jie daug gali. Vasario 16–oji nėra vien istorinė šventė, kurią reikia minėti. Ji yra ateities šventė, kurią reikia švęsti linksmai ir orientuoti į ateitį. Paminklas yra tik simbolis, o laisvė ir nepriklausomybė yra kiekvieno žmogaus ir tautos būtinybė.
Tad leiskit Jus pasveikinti su gražia istorine švente, bei puikios idėjos – paminklo Lietuvos laisvei ir Nepriklausomybei – įgyvendinimo pradžia. Ir „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“.
Architektas Šarūnas Sabaliauskas